pamatai

daug kas sako, kad labiausiai skauda, kai suvoki, kad kažkas, kas ankščiau buvo viskas, dabar yra niekas. bet, deja. labiausiai skauda tuomet, kai suvoki, kad būtent tu kažkada buvai viskas, o dabar esi tiesiog niekas. ir tuo niekuo ir liksi. ir tas suvokimo momentas žudo. atrodo, laikui bėgant, žaizdos turėtų gyti, gi laikas — geriausias vaistas. bet nebežinau, kiek ir kokių vaistų reikia, kad nebeskaudėtų. nes tiesiog niekas nebeveikia. nebeveikia ir bandymai viską sutvarkyti. nes po gaisro namo liekanas nugriauna, o ne bando ant pamatų atstatyti tai, kas buvo ankščiau. lygiai taip pat ir dabar. o dar labiau skauda, nes tas, kuriam tu esi niekas, tau vis dar yra viskas. ir suvoki, kad taip bus visą gyvenimą. dar blogiau, kai suvoki, kad tas skausmas tik tavo kaltė. kad tu pats viską sugriovei. viską, ką kūrei.
iš vis, kas galėtų griauti savo ir kitų laimę?
bet pasirodo, yra, kas gali.
ir sugriauna.
ir tu pyksti ant to žmogaus, nekenti. atrodo padarytum viską, kad tik jo atsikratytum, kad nereikėtų kęsti jo sukelto skausmo.


bet ar ilgai gali pykti pats ant savęs?

pabaigos

negalvojau, kad gali taip skaudėti. niekaip neįsivaizduoju, kaip žmogaus širdis gali atlaikyti tokį plyšimo per pusę skausmą. atrodo viskas gerai, žaizda gyja, bet netyčia užkliudai krešulį ir visas skausmas pasipila iš naujo. ir tada supranti, kad vienintelis amžinas dalykas yra skausmas. ne laimė, ne meilė, o skausmas. tik jis parodo, kad iš tikro esi gyvas. tačiau kartais būtų geriau iš viso negyvent, negu jaust skausmą širdy

pavasaris

pavasaris pats gražiausias metų laikas. viskas aplinkui žalia, gražu, žydi. paukščiai suokia meilės giesmes. o širdy tas pats nykus ruduo. kodėl būtent pavasarį ašarų išliejama tiek, kiek lietaus nykiomis rudens dienomis? nors ką čia, visą žiemą lijo. nuo pat naujų iki dabar. o gal tiksliau rudeniniai lietūs dar net nesiliovė. ir nežinau ar jie žada kada nustoti. ir vienąkart, pavasari, Tu vėl atjosi drąsiai - O mylimas pavasari, Manęs tu neberasi. kodėl būtent pavasarį norisi susirast tvirtą šaką ir pasikart? o be to jau ir alyvos greit žydės. manęs dar nebuvo, alyvos žydėjo - manęs nebebus jau, jos vėlei žydės.

„Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį.“

metrai

mąstau. ir mąstau daug. apie tokius dalykus, kurie mane žeidžia, skaudina ir kitaip traumuoja. bet aš mąstau toliau. nes noriu viską pilnai suprasti, kodėl kažkas vienaip ar kitaip atsitiko. na ir kas, kad apmąstymai iš naujo prarėžė bebaigiančią užgyti žaizdą? aš mėgstu taip save žaloti. nors žinau, kad taip negalima ir kitiems neleidžiu to daryti. nes aš tuos žmones myliu. tikriausiai, kad savęs aš nemyliu. nors stengiuosi. bet vis tiek vis atverinėju senas žaizdas. ir per jas nematau, kad mane irgi myli. o gal ir ne? nežinau. „aš nenoriu ramybės. noriu kančios.“ taip sakė škėmos „baltos drobulės“ veikėjas garšva. ir aš tai minčiai pritariu. lyg tie penki žodžiai, sudėti į du sakinius, nusakytų mano visą vidinę sumaištį.
ir gal dvi savaites galvoje skambėjo to paties protagonisto žodžiai. „mano mirtis trijų metrų ilgio“.
gal mėnesį buvau juos pamiršusi.

blogiausia, kad juos prisiminiau vėl.

ramybė

trečia nakties. jaučiu pirmi nauji metai, kuomet verkiau iš laimės. didelės. nes pirmą kartą juos sutikau su tuo, kuris mane myli ir kurį aš myliu. nors jis ir knarkia. džiaugiuosi, kad nors ir po truputį, mažais žingsneliais, tačiau siekiu savo svajonių. tiksliau jos pas mane ateina, netikėtai. ir tikrai dėl to nepykstu. ir visiems linkiu, kad jų svajonės užkluptų juos pačiu netikėčiausiu metu. kad ir trečią nakties žiūrint 'ratus'.

tuštuma

dažnai apima jausmas, kad viduje tuščia. taip tuščia, kad rodos nori išsidraskyti tą tuštumą, kad jos nebebūtų. bandai rėkti, tačiau riksmas išorę pasiekia tik ašarų pavidalu. o atrodo, kad tą tuštumą net niežti. bandai ją pasikasyti, bandai numalšinti tą įkyrų jausmą. tačiau nepavyksta. bandai tuštumą užpildyti. bandai į ją įdėti ko nors - laimės, džiaugsmo. laikinai pavyksta. tačiau kažkas visus tuos daiktus lyg susiurbtų su vakuumu. ir viduje vėl tuščia. tuštuma žudo. atrodo, kad gyvenime nieko daugiau nėra, tik tuštuma. ir bet kokie bandymai ją užpildyti, būna nesėkmingi. tada belieka su ja susitaikyti. pačiam tapti tuštuma.

metai

Kuomet Naujuosius sutinki žaidžiant simsus, galima suprasti, kad šie metai buvo visai nenusisekę. Arba bent jau jų pabaiga. Gaila, kad ketvirtuose simsuose nėr fejerverkų. Bet užtat realiam gyvenime yra sangrios. Jau antra gruodžio trisdešimt pirmoji, kurią praleidžiu prie kompiuterio, apsikabinusi kažkokį alkoholinį gėrimą. Nežinau, gal čia vienas iš alkoholizmo požymių, bet aš didžiuojuosi. Didžiuojuosi, kad ateinančius metus pasitinku su žmogumi, su kuriuo praleidžiu daugiausia laiko, kuris yra matęs visas mano laimės ar liūdesio ašaras. Savimi. Šiais metais patyriau visko. Atrodo tiek nesu patyrusi per visus gyvenimo metus, kiek šiemet. Išgyvenau ir labai skaudžių, ir labai laimingų akimirkų. Nauji potyriai, pojūčiai ir pokyčiai. Visa tai mane praturtino (tikriausiai). Dar labiau suaugau, ėmiau vertinti artimus žmones, atskyriau, kas bloga, kas gera. Kaip ir kiekvienais metais. Tačiau kuo toliau, tuo labiau imu vertinti akimirkas. Ir žmones. Ne daiktus. Nes daiktai būna tik laikini. O prisiminimai išlieka amžinai. Ir tik jie šildo, kuomet lieki vienas. Ir šiaip kartais prisiminimai būna vertingesni už žmones. Žmonės išeina ir ateina, tačiau visos akimirkos, praleistos kartu, lieka atmintyje. Iškaltos smegenų vingiuose, it kokiame Punktuko akmenyje. Bet kad ir kokios gražios akimirkos, žmonių vis  vien trūksta. Kuomet vienas stebi naujametinius fejerverkus, suvoki, kad tau trūksta žmonių. Artimų. Žinai, kad jie yra, tačiau nori, kad jie būtų čia. Šalia. Ir kaip keista, kaip nekeista, 2017 pasitinki ne su bučiniais, o ašarom. O ką. Būna.
Gražių metų.